Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro grupė 2011 m. rugsėjo 7 dieną dalyvavo Panevėžio lėlių vežimo teatro organizuotame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje ,,Lagaminas 10‘‘, kuris buvo skirtas Panevėžio lėlių vežimo teatro 25- ajam jubiliejui paminėti.

     Pagrindinis festivalio tikslas buvo pristatyti Europos šalių kultūros darbus Panevėžyje bei vystyti lėlių teatro žinomumą ir lankomumą. Festivalio idėja gimė 1993 metais surengiant pirmąjį tarptautinį lėlių teatrų festivalį. Festivalio metu siekiama patrauklia, suprantama forma pateikti Lietuvos, Europos ir pasaulio lėlių teatro meno paveldą ir šiuolaikinę kūrybą.

     Festivalyje dalyvavo teatrai iš Švedijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Slovėnijos, Rusijos bei Lietuvos. Festivalyje dalyvavo žymūs režisieriai, aktoriai, dailininkai, kritikai.

      Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro grupė parodė spektaklį ,,Gražiausi pasaulyje daiktai‘‘, kuris sukurtas Oskaro Vaildo pasakos ,,Laimingasis princas‘‘ motyvais. Kūrinio autorius, režisierius Gintaras Kutkauskas. Scenografija Gintaro Kutkausko ir Eugenijaus Strockio. Dailininkas Eugenijus Strockis.

     Spektaklyje vaidino Lavėnų socialinės globos namų gyventojai. Pagrindinius vaidmenis atliko Viktorija Voronova – ,,Kregždutė‘‘ bei Saulius Mikėlaitis – ,,Laimingasis princas‘‘. Taip pat spektaklyje vaidino Vytautas Višniauskas, Aušra Deveikytė, Danguolė Kaženiauskaitė, Kęstutis Bartkevičius, Edita Vaičeliūnienė.

     Spektaklis žiūrovų buvo labai šiltai sutiktas, žiūrovai plojo atsistoję. Gyventojai gavo daug gėlių ir gražių padėkos žodžių.

     2011 m. liepos 26 d. Lavėnų socialinės globos namų gyventojai kartu su juos lydinčiais darbuotojais išvyko į taip ilgai lauktą kelionę prie jūros. Tokias išvykas kiekvienais metais organizuoja socialiniai darbuotojai.

     Į kelionę išsiruošėme ankstų rytą, visi gyventojai buvo puikiai nusiteikę, ypač Viktorija, kurios nebaugino, kad ji gali judėti tik neįgaliesiems skirtu vežimėliu, nes ji žinojo, kad jai padės darbuotojai, jos draugai Ramūnas, Antanas ir kt. Viktoras taip pat džiaugėsi, bet šį savo jausmą slėpė giliai širdyje, buvo labai nekalbus ir susikaupęs.

     Kelionė prie jūros neprailgo, truputį liūdino nesmarkus lietus. Reikėjo susirasti gražią,  jaukią vietą, kur galėtume apsistoti arčiau jūros. Po neilgo ieškojimo suradome jaukią kavinę ant jūros kranto. Su didele viltimi ėjome prašyti savininko, kad leistų pasislėpti nuo lietaus ir kad galėtume papusryčiauti. Valio! Kavinės savininkas buvo geras žmogus, jis mielai priėmė mus, leido būti kiek norime. Buvo smagu pusryčiauti stebint jūros bangas ir girdėti jos ošimą. Mūsų laimei oras išsigiedrijo, pasirodė saulė ir mes galėjome maudytis jūroje. Gera buvo jausti bangų prisilietimą. Viktorija taip pat negalėjo atsispirti tam norui ir ji, savo neįgaliomis kojomis, padedant darbuotojams, įbrido į bangas…

     Toliau kelionė tęsėsi Palangos mieste, pėsčiomis perėjome visą Basanavičiaus gatvę, pasiekėme tiltą, stovėdami ant jo  ilgai stebėjome plaukiančius laivus bei paukščių šokį. Deja, laikas nenumaldomai skubėjo, nusifotografavę jūros fone, suvalgę po skanią ir gražiai paserviruotą ledų porciją išskubėjome į  Mosėdį.

     Mosėdyje pamatėme ypatingų vaizdų, aplankėme akmenų muziejų, ilsėjomės ant nematyto dydžio akmenų, stebėjomės žmogaus rankomis sukurtą nuostabią erdvę. Šio reginio negalėjo pamiršti ir tylusis, susimastęs Viktoras, kuris kelionės metu atvėrė savo širdį.

     Apsilankėme ir daktaro Intos sodyboje. Jo sūnus maloniai sutiko mus, papasakojo kaip buvo kuriama ši sodyba, kas paskatino tai daryti. Stovėjome ant stebuklingo akmens, kuris pildo visus gerus norus.

     Grįžtant namo vakarieniavome gražioje kavinėje. Besišnekučiuojant, staiga greitkelyje pamatėme tokius vaizdus, kurių gyventojai negalės ilgai užmiršti. Greitkelyje pasirodė baikeriai ant nuostabių, plieninių, švytinčių motociklų. Buvo nuostabu ir baisu kokius jie atlikinėjo triukus, važiuodami ant vieno rato. O stebukle, jie visi susirinko į aikštelę, kurioje mes vakarieniavome. Pastatę metalinius ,,žirgus‘‘, jie kažko lūkuriavo. Paprašėme jų, kad leistų nusifotografuoti ir iš arčiau apžiūrėti jų švytinčius motociklus. Vaikinai buvo labai malonūs, jie leido liesti jų motociklus, leido net ant jų pasėdėti. Ne visi buvo drąsūs tai padaryti, tik Vytukas buvo drąsiausias ir jis su malonumu užsiropštė ant motociklo ir nors trumpai minutei pabuvo baikeriu…